Karališko kaimiečio mitas
Pavadinimas Corgi kilęs iš valų kalbos žodžių "cor" (nykštukas) ir "gi" (šuo). Skiriami du pagrindiniai tipai: Pembrukas ir Kardiganas. Pembruko kilmė siejama su flamandų audėjais, kurie Velse apsigyveno X amžiuje. Įdomu tai, kad tuo metu Skandinavijoje taip pat buvo trumpauodegių ganyklinių šunų, kurių pavyzdys - gerai žinomas švedų valhundas. Tikėtina, kad šie šunys turėjo įtakos Pembrukų raidai, atsižvelgiant į jų panašius bruožus ir atvykimo į Velsą laiką. Kita vertus, manoma, kad kardiganai į Velsą atkeliavo kartu su senovės keltų gentimi apie 1200 m. pr. m. e., todėl tai yra viena seniausių ganyklinių veislių. Jie kilę iš ‘teckel’ šeimos šunų, iš kurios kilęs ir taksas.
Nepaisant nedidelio ūgio, korgiai yra puikūs ganytojai, pasižymintys vikrumu ir sumanumu. Pirmiausia, jie buvo išvesti ir naudojami galvijams ganyti, tačiau jie taip pat gali ganyti avis ir net Velso ponius. Vienas iš paplitusių mitų apie šiuos šunis yra tas, kad dėl trumpų kojų jie yra lėti. Iš tikrųjų korgiai yra neįtikėtinai greiti ir vikrūs. Jų žemas svorio centras suteikia jiems stabilumo ir greičio, todėl jie gali daryti greitus ir staigius posūkius. Šis vikrumas labai svarbus ganant gyvulius, nes korgiai turi neatsilikti nuo daug didesnių ir greitesnių gyvulių ir juos kontroliuoti. Dėl mažo ūgio jų greitis ir miklūs refleksai dažnai neįvertinami, tačiau bet kuris ūkininkas, dirbęs su korgiais, patvirtins jų puikius ganymo gebėjimus. Dėl kompaktiško dydžio ir tvirto, žemo sudėjimo jie puikiai tinka ganyti bandas, nes lengvai išvengia didesnių gyvūnų smūgių ir įkandimų. Dėl žemo ūgio jie gali įgnybti galvijams į kojas ir kartu išvengti jų spyrių.
Trumpesnės kojos yra savaiminė mutacija, kuri gali pasireikšti daugelyje šunų veislių, todėl negalima manyti, kad visi nykštukiniai šunys turi bendrus protėvius. Nepaisant to, kad abi korgių veislės yra iš Velso kilę ir trumpas kojas turintys galvijų ganytojai, jie nėra artimai susiję. Priešingai, jie yra puikus konvergentinės evoliucijos pavyzdys, kai panašūs bruožai nepriklausomai vystosi skirtingose linijose.
Velso folklore teigiama, kad korgiai buvo mėgstamiausi fėjų karių žirgai. Pasak legendos, fėjos jodavo ant šių temperamentingų šunų į mūšį arba traukdavo jais savo karietas. Koks neįtikėtinas apie tai gautųsi filmas? Holivudas tikrai kada nors tokį sukurs...
Korgių veislės svarba yra yra giliai įsišaknijusi Velso kultūroje. Šimtmečiais veislės raidą lėmė atšiauri Velso geografinė vietovė ir ūkininkų, kuriems šie šunys padėjo prižiūrėti gyvulius, poreikiai. Korgiai buvo veisiami kaip tvirti ir atsparūs, galintys ilgai dirbti bet kokiomis oro sąlygomis. Dėl savo aštrių pojūčių ir tvirtos darbo etikos jie tapo nepakeičiamais partneriais ūkiuose.
Korgiai buvo ne tik praktiški darbiniai šunys, bet ir mylimi draugai. Žaisminga prigimtis ir ištikimybė labai patiko jų šeimininkams. Šis dvejopas - darbininko ir augintinio - vaidmuo padėjo įtvirtinti korgių vietą Velso visuomenėje. Išskirtinė veislės išvaizda, trumpos kojos ir išraiškingas veidas dar labiau prisidėjo prie jos žavesio ir populiarumo.
Šiuolaikinėje istorijoje korgiai tapo kultūrinėmis ikonomis, iš dalies dėl to, kad yra siejami su britų karališkąja šeima. Karalienės Elžbietos II meilė korgiams yra gerai žinoma. Dar 1933 m. ji įsigyjo savo pirmąjį korgį vardu Dookie ir visą gyvenimą puoselėjo aistrą šiai veislei. Per savo gyvenimą karalienė Elžbieta II turėjo daugiau kaip 30 korgių, todėl jie tapo esmine britų karališkosios šeimos dalimi. Jos atsidavimas veislei atnešė jiems daug pasaulinio dėmesio ir populiarumo. Korgiai dažnai lydėjo karalienę, kai ji vykdė oficialias pareigas, ir tapo jos valdymo simboliu.
Tačiau svarbu pažymėti, kad, skirtingai nei veislės, specialiai išvestos aristokratams auginti, pavyzdžiui, Kavalieriaus karaliaus Čarlzo spanielis ar pekinų veislės šunys, korgiai iš pradžių nebuvo skaitoma karališka veislė. Šis jų ypatingas statusas labiau priklauso nuo jų žavios asmenybės ir asmeninio karalienės Elžbietos II palankumo, o ne nuo istorinių sąsajų su kilmingumu. Korgių kelias nuo darbinio šuns iki karališko bendražygio yra puikus pavyzdys, kaip žavios savybės gali pakelti veislės statusą. Nuo galvijų ganytojo senovės Velse iki lenktynių šiuolaikiniame Vilniuje - korgiai ir toliau užkariauja viso pasaulio šunų mylėtojų širdis!